S.Gasparavičienė, 2008m.

1. Ankstyviausias istorijos periodas.

Arnionys (Orniany) - vietovė ir dvaras Molėtų rajone prie iš Arino ežero ištekančio Arinos (Ornianka) upelio, prie kelio iš Pabradės į Molėtus. Įsikūręs tarsi savotiškame pusiasalyje, apsuptame Arino, Pravalo ir Spenglo ežerų.
LDK Žygimantas Kęstutaitis 1430-1440 m. raštais ponui Narbutui padovanojo du žmones Arnionį ir Kaltinaitį. Tai siejama su Arnionių gyvenvietės pradžia.
O Xa. - XIIIa. šios žemės įėjo į rytų baltų teritoriją, vadinamą Nalšia, valdomą legendinio Dausprungo palikuonių. XIII a. Nalšios kunigaikštystė buvo viena iš pagrindinių žemių, kurią kartu su Deltuva, Sėla, Dainava, Semba bei kitomis dalinėmis kunigaikštystėmis Mindaugas apjungė į Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę.

XIII a. Nalšios kunigaikštis Traidenis, kurio sostinė buvo Kernavėje, atstovavo Mindaugui priešišką giminę. Po jo valdė kunigaikštis Daumantas (1240-1299), 1263m. išstumtas iš Nalšios Mindaugo sūnaus Vaišelgos ir žento Švarno. 1298 m. Nalšia galutinai buvo prijungta prie Lietuvos didžiosios kunigaikštystės. Daumanto brolių Svolkenio, Sirpučio ir Boržos palikuoniai ir iš jų kilę Lietuvos didikai ir bajorai XIVa.- XVIa. iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių buvo gavę valdyti žemes buvusioje Nalšios kunigaikštystėje. Tai Narbutai, Radvilai, Astikai.
 

1498 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Arnionyse fundavo bažnyčią, kas rodo, kad tuomet tai buvo valdovo žemės. Vėliau ji tapo Joniškio bažnyčios filija. Arnionyse kelis šimtus metų veikė ir Mikalojaus Radvilos Rudojo ar kurio nors Šveikausko funduota ir nežinia kada nugriauta protestantų bažnyčia. Nuo XVa. pro Arnionis ėjo svarbus kelias iš Vilniaus į Molėtus ir Daugpilį. Tačiau visa ši teritorija ilgai liko menkai apgyvendinta ir, kaip rašo dar 1410 m. pro šias vietas keliavęs prancūzas Žiliberas de Lanua, aplink driekėsi gūdžios neįžengiamos girios, ežerai ir pelkės.
 

1515-12-12 Didžiojo Seimo Vilniuje metu LDK Žygimantas Senasis dovanojo Mikalojui Radvilai, Mikalojaus sūnui Arino ežerą ir dvi valstiečių sodybas su teise gaudyti žuvį.1596 m. jo dukra Ona Radvilaitė Kiškienė - Sadkauskienė dovanojo šias žemes jėzuitams(13). XVI a. pradžioje Pabradės ir Arnionių dvarus valdė Andrius ir Jurgis Nasilovskiai. 1528-06-18 jie pardavė Arnionis Jurgiui Radvilai, vėliau šias žemes turėjo Mikalojus Radvila Rudasis - Barboros Radvilaitės brolis. 1582-08-08 Mikalojus Radvila Rudasis Arnionis pardavė Kasparui Šveikauskiui. Tais pat metais jo broliui Jonui Šveikauskui atiteko Pabradės dvaras. Nuo 1592 iki pat 1755 m. vyko Arnionių dvaro savininkų ginčai su jėzuitais dėl teisės gaudyti žuvį Arino ežere ir eksploatuoti tvenkinį bei pralaidas, kurie pagal 1596 m. Onos Radvilaitės Sadkauskienės fundaciją turėjo priklausyti jos jėzuitams dovanotam Nemenčinės dvarui. Kaip rodo jėzuitų dokumentai, tvenkiniai ir užtvankos šalia Arino ežero ir Arinos upelio buvo intensyviai naudojami ir nuolat modernizuojami jau nuo XVII a. pradžios. Gi Arnionių dvaro žemės buvo išsidėstę abipus Arino ežero, per jas tekėjo Arinos upelis. Vandens telkiniai buvo vienas iš svarbiausių veiksnių Arnionių dvaro sodybai kurti. Vandens reikėjo žemės ūkiui, malūnams, plytinėms, kitiems dvaro ūkiniams ir gamybos įrenginiams. Kaip rodo XVII a. Arnionių dvaro savininkų ir jėzuitų teismų dokumentai, Arnionių ežeras bei upelio užtvanka su pralaidomis buvo naudojami abiejų besiginčijančių pusių iki pat XVIII a.pabaigos (13).

XVII a. vid. šį dvarą iš Šveikauskų pirko Aleksandras ir Regina Kelpšaitė Kačinskiai. Mirus Aleksandrui Kačinskiui, Arnionių dvarą valdė jų sūnus Ukmergės teismo teisėjas Mykolas Kačinskis (15). Jis bandė rasti bendrą kalbą su jėzuitais, rėmė jų įkurtą Joniškio bažnyčią.
Ir Šveikauskai, ir Kačinskiai plėtojo tvenkinių ūkį ir žvejybą ir nuolat su permaininga sėkme bylinėjosi su jėzuitais. 1726 m. Mykolas Kačinskis Arnionių dvarą už 30 tūkstančių talerių pardavė Vilniaus žemės teisėjui Jonui Mykolui Špirkai. Jam mirus, našlė Marijona Morozaitė Špirkienė ištekėjo už Vilniaus stovyklininko Vladislovo Petrusevičiaus. Jau XVII a. pabaigoje dvare buvo du malūnai: vienas nedidelis dvaro sodyboje prie Arinos upelio, kitas - Spenglo ežero gale prie Spenglos upelio(17). 1773 m. Arnionis valdė M.Petrusevičienės sūnus Grybėnų seniūnas Antanas Špirka. Jo valdymo laikotarpio dvaro ribas šaltinai pateikia taip: „nuo Arino ežero iki Neprelio arba Dušeprio ežero, Nikajos upeliu kylant į šilą už Nikajos upės, šalia Neprelio ir Arino ežerų, vienu šonu į kelią iš Joniškio į Vilnių, kitu - į Nikajos ežerą, dar kitu - siekiantį pylimėlius Arnionių girioje.“ 

Kai kurių istoriniuose šaltiniuose minimų vietovių jau neberandame dabartiniuose žemėlapiuose. Arnionių dvarui tuo metu be dvaro sodybos priklausė Skardžių palivarkas su viena sodyba, Mažieji Arnionys su septyniomis, Didieji Arnionys su 16 sodybų, Medeikių kaimas su 4 sodybomis, Girų kaimas su septyniomis,  Labeišiškės su dviem ir Vidugiriai su trimis valstiečių sodybomis, 368 valstiečiai baudžiauninkai (18).  Tai buvo vidutinio dydžio Vilniaus pavieto dvaras. Mykolas Špirka, teismuose atgavęs teisę į tvenkinius, melioravo lankas prie kelio į Daugpilį, šalia senosios Arinos upelio vagos iškasė naują ir nuvedė jį į ežerą, pastatė naują užtvanką.

Arnionių, iki tol, matyt, buvusiu tik nedideliu dvareliu, suklestėjimas siejamas su Baibuzos herbo Kostrovickiais,  įsikūrusiais čia XVIII a. aštuntame dešimtmetyje,  kai Grybėnų seniūnas Mykolas Kostrovickis dvarą pirko iš M. Špirkos, o iš Joniškio jėzuitų jis išsinuomojo Bebruso ir Stirnių dvarus su 28 užusieniais ir 80 valstiečių sodybų.  O 1792 m. iš vyskupo I. Masalskio pirkęs gretimas Pabradės palivarko bei uždaryto jėzuitų ordino iki tol jo nuomotas Joniškio žemės valdas, ežerus,  miškus ir kaimus, jis sukūrė didžiulę Arnionių latifundiją,  kurios centru - rezidencija tapo naujai pastatyti dvaro rūmai Arnionyse.

Mykolas Kostrovickis buvo vedęs du kartus. Su pirmąja žmona Pranciška Chrapovickytė turėjo sūnų Kajetoną, su antrąja Klotilda Jielskyte - Adomą. Mykolas Kostrovickis buvo renkamas Vilniaus pavieto pakamore (žemės ribų teisėju). Tuo metu tai buvo labai svarbios ir įtakingos pareigos,  reikalavusios tolerancijos, teisės išmanymo.