Kaunackių (Kownacki) genealoginiai tyrimai

Buvusių Kaunatavos dvaro savininkų Kaunackių (Kownacki) genealoginiai tyrimai

Sigita GASPARAVIČIENĖ                      
 

      Šio tyrimo tikslas buvo visų pirma identifikuoti karstus, atrastus  Telšių rajono Kaunatavos miestelio senosiose  kapinėse  restauruojant senąją šeimos kriptą, nustatyti ten palaidotus asmenis, jų  biografijos detales, apžvelgti genealogiją, visuomeninį-kultūrinį statusą bei vietą šios vietovės istorijoje.

Kaunackių koplyčia Foto V. Jocienė

Genealoginiais-archyviniais  tyrimais nustatyta, kad tai čia palaidoti   senųjų Kaunatavos dvarininkų Kaunackių (Kownacki) šeimos atstovai.

XVII a.-XVIII a. bėgyje ir net XIX a. pirmoje pusėje  Žemaitijoje jie buvo gana įtakingi. Išaiškėjo, kad kelių šeimos kartų atstovai užėmė atsakingas pareigas tuometinės LDK administracijos centrinėse ir teismų struktūrose bei valdė stambią žemės nuosavybę. Giminė priklausė vietos elitui:  buvo Kaunatavos bažnyčios fundatoriais, giminiavosi su žymiomis Žemaitijos kilmingųjų šeimomis, rėmė švietimą, pastatė ir išpuoselėjo dvarą ir Kaunatavos miestelį, rėmė Kražių bernardinių vienuolyną. Tačiau XIXa.vid,. išmirus pagrindinės genealoginės atšakos atstovams, kitos giminės šakos ir šakelės išsišakojo po Žemaitiją, susmulkėjo, nuskurdo, prarado bajorystę.

     Herbynai, leisti  XIX a. pab.- XX a. pr., taip pat LVIA saugomas rankraštinis 1834 m. J.P.Dworzeckio-Bohdanovičiaus “Lietuvių herbynas“ (Herbarz litewski) paprastai, pateikiantis itin daug duomenų apie Lietuvos kilmingųjų gimines, o taip pat įvairių autorių jau mūsų dienomis išėję genealoginio pobūdžio darbai, apie “lietuviškuosius“ Kaunackius pateikia fragmentiškus duomenis. Bajorų Kaunackių paminėjimo beveik nesutinkame ir įvairius Žemaitijos istorijos aspektus nagrinėjančiuose mokslo darbuose.

     Kiek konkretesnius duomenis apie „lietuviškąją“ Kaunackių atšaką pateikia žymus XIXa. lenkų genealogas A.Boniecki „Herbarz polski“, tiesa, nenurodydamas, kurio herbo Kaunackių giminei jie priklauso: “Žemaitijoje Kaunackiai nuo XVII a. pab. Pranciškus ir Vincentas atstovavo Žemaitijos bajorus ir balsavo karaliumi renkant Augustą II. Anupras, tikriausiai, Žemaičių taurininkas –1785 m. buvo Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo deputatu. Pranciškus - 1775-1793 m. buvo Šiaulių žemės teismo teisėju, Šiaulių pavieto Upynos dvaro savininku, Kaunatavos paveldėtoju ,vėliau buvo išrinktas Šiaulių bajorų maršalka .Jo sūnus Eligijus, vėliau taip pat išrinktas Šiaulių bajorų maršalka, mirė nepalikęs palikuonių“.¹

     Minėtasis A.Bonieckio herbynas nurodo, kad visi Kaunackiai yra kilę iš  Vizo žemių Vonsošo paviete (Mozūrai, dabar - ŠV Lenkija, Palenkės vaivadija). Pirminis jų herbas buvo herbas Naktikovas (Šlepowron). Žinomi jau XIII pab.³

     Pagal minėtąjį A.Bonieckį, giminės pradininkas - Vizo žemės pakamorė Stanislovas, turėjęs sūnų Sebastijoną (1555m.). Sebastijonas susilaukė Martyno ir Povilo. Martyno sūnūs buvo Jonas ir Tomas. Tomas buvęs Naktikovo herbo Kaunackių protėviu, gi Jonas, valdęs Suche kownaty dvarą Vizo žemėse,   davė pradžią kitai  Kaunackių atšakai, kuri pakeitė savo herbą, pavadinę jį  šio dvarelio vardu Suchekomnaty ^{2, 3}

     Ilgainiui giminė plačiai išsišakojo po visą Abiejų Tautų Respublikos teritoriją. Kaip parodė istoriniai šaltiniai, nuo XVII a. pradžios matome pirmuosius jų pėdsakus ir  Žemaitijoje.   

                     
Šaltiniai

     Nagrinėjant  šios šeimos genealogiją, buvo tyrinėtos trys istorinių šaltinių grupės.

1. Pirmiausiai dėmesys nukrypo į Lietuvos valstybės Istorijos archyve saugomus vadinamuosius “bajoriškuosius“ fondus, t.y Vilniaus ir Kauno gubernijų bajorų deputatų susirinkimų archyvus (LVIA, F.391,F.708), kur saugoma beveik visų LDK bajorų giminių ir asmenų istorinė-genealoginė medžiaga. Jos pagrindu carinės okupacinės valdžios potvarkiais bajorai įrodinėjo savo kilmę, pateikdami Vilniaus ir Kauno bajorų deputacijoms dokumentinius įrodymus (dažniausiai nuorašus iš LDK teismų ir įstaigų archyvų) apie LDK laikais jų protėvių ir tėvų valdytas žemes, dvarus ir palivarkus bei valstiečius, turėtus urėdus, pateikti karalių ir LD kunigaikščių privilegijas ir dovanojimo ar skyrimo į pareigas aktus, bažnytines krikšto ir santuokų metrikas, atspindinčias nenutrūkstamą genealoginį ryšį. Šių dokumentinių įrodymų pagrindu buvo formuojami bajorystės pripažinimo dekretai. Po to visa byla su antrosiomis dokumentų kopijomis buvo siunčiama į S.Peterburgą Heroldijos departamento galutiniam tvirtinimui. Todėl Rusijos valstybės istorijos archyve S.Peterburge Heroldijos departamento fonde taip pat yra saugomos didžiulės Lietuvos bajorijos istorijos duomenų bazės, o fondo katalogai jau yra prieinami Internete.

      Tokios bajorystės tvirtinimo procedūros vyko kas 10-30 metų metų. XIX a. vid., išaiškėjus nemažai piktnaudžiavimų ir bajorystės falsifikacijos faktų, buvo įkurta speciali Revizijos Komisija, sudaryta iš rusų valdžios  paskirtų pareigūnų, veikusi 1839-1850 m. ir  peržiūrėjusi, tikrinusi įtartinas bylas. Tam tikrais atvejais, ši komisija buvo ir caro valdžios įrankiu susidorojant su nepaklusniais, valstybei beveik jokių  mokesčių nemokančiais, nuolat valdžiai oponuojančiais ar sukylančiais bajorais. Tiek po 1831 m. sukilimo, tiek Revizijos komisijos veikimo metais nemažai tokių bajorystės bylų buvo atmesta, jų luominis statusas nepatvirtintas, tūkstančiai bajorų buvo įrašyti į mokesčių mokėtojus-vienkieminkus, o vėliau - valstiečių ar miestiečių luomą.

     Revizijos Komisijos medžiagoje (LVIA,F.789) rastas 1845 m. rugsėjo mėn. 3d. bajorų Kaunackių bajorystės įrodymų svarstymo  protokolas ⁴. Genealogijos aprašymas pradedamas Ščensnu (Stanislovu), kuris 1637 m. keitėsi žemėmis su Jonu Narbutu, iš jo gaudamas Gudiškių žemes prie Luokės. Tas pats Ščensnas 1664 m. dovanojo tėvoninį Pavandenės dvarą savo trim sūnums Kazimierui ir Dovydui. Genealoginė linija protokole brėžiama iki 1845 m. bandžiusių bajorystę pasitvirtinti Kazimiero ir Jono palikuonių - Mykolo, tuo metu gyvenusio netoli Šiaulių nuomojame Aukštelkės dvare ir Andriaus, 1834 m .su šeima gyvenusio Luokės parapijos Biržuvėnų dvare ⁴. Bajoro titulas jiems nepatvirtintas dėl dokumentų trūkumo. Tai buvo vienintelė kiek platesnė medžiaga apie Žemaitijos Kaunackius, tačiau ir  ši skurdi informacija buvo naudinga tolesniuose tyrimuose.⁵

Pagal legendą, tokį  herbą  vienam mūšiuose su prūsais pasižymėjusiam riteriui suteikė mozūrų kunigaikščio kariaunos vadas, priklausęs Trimitų herbo giminei (su  trimis medžioklės ragais herbo skyde). Tačiau dėl nežinomų priežasčių vietoj trijų medžioklės ragų, šiam  riteriui buvo suteiktas  herbas tik su vienu, pridedant į herbo skydą  riterio kryžių. Herbas vadinamas Suchekownaty (išvertus į lietuvių kalbą - Sausi kambariai). Kaunatavos Kaunackiai žymėjosi šio herbo atmaina, kuri heraldikoje vadinasi Suchkomnaty III ( su sidabro spalvos riteriškuoju kryžiumi virš medžioklės rago).Istoriniuose šaltiniuose šis herbas paminėtas 1216 m., 1224m.  ir 1243 m.  Buvo labiausiai  paplitęs Mozūrų žemėse.

Daugiau genealoginės ir istorinės medžiagos apie Kaunatavos Kaunackius  galėtų būti Rusijoje S.Peterburgo archyvuose.Heroldijos departamento fonde 

Sekantis tyrimų etapas - paieškos Luokės, Kaunatavos, Upynos, Ubiškės, Šiaulių, šiek tiek Telšių Rkb.  bažnyčių metrikinėse knygose. Būtent šiose parapijose koncentravosi pagrindinės Kaunackių valdos.Visų šių bažnyčių metrikų knygos buvo vedamos lotynų, lenkų ir rusų kalbomis. Šiuo metu  jos yra saugomos Lietuvos valstybės istorijos archyve. O dabar  lengvai prieinamos ir internete www.epaveldas.lt.

   Peržiūrėjus Luokės ir Kaunatavo Rkb metrikas, nustatyti svarbūs kai kurių Kaunatavos dvaro savininkų Kaunackių XIX a. laikotarpio biografijos faktai, rasti gimimų ir mirčių, santuokų įrašai. Tam tikra prasme santūrūs metrikiniai įrašai atspindi net  jų visuomeninį statusą, užimtas pareigas vietos teismų ir administracijos struktūrose, ryšius su kaimynais.

     3. Trečias tyrimų etapas - tyrinėtas Kaunatavos dvaro archyvas Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekos Retų spaudinių skyriuje (MAB RS. F.35) bei Lietuvos valstybės istorijos archyve saugoma LDK teismų ir įstaigų medžiaga, dokumentų kolekcijos.

      Kaunatavo dvaro archyve yra sukaupta gausi XVII a .- XIX a.Kaunackių  Upynos, Dirvonėnų (Dirvėnų) ir Kaunatavos dvarų ir kitų smulkesnių palivarkų ūkinio - teisinio pobūdžio medžiaga, pirkimo-pardavimo aktai, žemės ribų nustatymo aktai, inventoriai, teismų nuosprendžiai ginčuose su kaimyninių dvarų savininkais ar jų žemių nuomininkais, šeimos narių susirašinėjimas, prievolių ir mokesčių mokėjimo kvitai, Eligijaus Kaunackio tarnybos formuliarai ir pan.
Genealogija  toliau dėliojosi pagal minėtuose archyviniuose šaltiniuose išaiškintus duomenis. Žinoma, šioje dėlionėje liko punktyrinių linijų ,nes turtinių dokumentų informacija genealoginiais aspektais ne visada išsami.

Genealogija

      Ankstyviausi Raseinių žemės teismo ir Kaunatavos dvaro archyvo dokumentai Kaunackių pėdsakus  fiksuoja ne XVII a. pabaigoje, kaip nurodo A.Bonieckis¹, o jau XVII a. pradžioje. Dvaro archyvo 1604 m. dokumente  minimas Sebastijonas Kaunackis valdęs Jazdaičius Gondingos paviete ⁷. Kitas 1629 m. sausio mėn.12 d. pardavimo aktas mini žemaičių žiemionį Stanislovą Kaunackį, Sebastijono sūnų, kuriam Jonas Sebastijonas Dausinas pardavė valstietį Joną Ambrozaitį su dviem sūnumis, kad įkurdintų juos savo žemėse ⁸. Tačiau daugiau ar mažiau aiškesnę genealoginę liniją galime pradėti nuo Žemaičių pakamorės (svarbios pareigos – sprendė žemės ribų ginčus tap žemaičių bajorų - S.G.) Jono Stanislovo Kaunackio, Baltramiejaus sūnaus, kuris apie 1639 m. vedė tuometinio Didžiųjų Dirvėnų seniūno Povilo Plocharskio ir Kotrynos Dobrovolskytės jauniausiąją dukrą Oną. Kraičio jaunieji gavo Upynos dvarą su Kirklių, Besčių, Žeimuvėnų, Girkantų kaimais bei malūnu ir 9 tūkst. lenkiškų auksinų.⁹ Tai buvo geras startas ateičiai. Šioje santuokoje gimė keturi sūnūs: Teodoras Povilas, Stanislovas, Andrius, Jurgis ir dvi dukros. Apie 1649 m., Jonui Stanislovui Kaunackiui mirus, našlė Ona antrąkart ištekėjo už Karolio Dimlerio.

      Vyriausias sūnus Teodoras Povilas pagal dokumentus buvo vedęs Zofiją Pšeciševskytę (Przeciszewska). Antroji žmona - Ona Dorotė Noldė. Buvo gavęs Rezeknės, o nuo 1691m. - Volkovysko pataurio urėdą. Andrius Kaunackis buvo vedęs Oną Furs-Petravičiūtę. Dokumentuose jis tituluojamas Starodubo iždininku. Abu broliai gyveno Upynos dvare ir dažnai bylinėjosi su aplinkinių dvarų savininkais ir net Kražių bernardinėmis dėl Kražių vienuolynui karalių paskirtos dalies iš Upynos dvaro pajamų¹⁰. Apie kitus brolius Stanislovą ir Jurgį duomenų neradome.

      Upyną apie 1675 m. paveldėjo vyriausiasis Teodoras Povilas.

      XIXa. žemaičių istorikas ir švietėjas Liudvikas Jucevičius darbe „Mokyti žemaičiai“ tarpe kitų žymiausių visų laikų žemaičių švietimo rėmėjų ir fundatorių nurodo ir Teodorą Povilą Kaunackį iš Upynos ¹¹. Tiksli jo mirties data nežinoma. Kaunatavos dvaro 1709 m. dokumentas liudija apie skolas likusias po T.P. Kaunackio mirties ¹².

      Teodoras Povilas Kaunackis, atrodo, turėjo sūnus: pirmoje santuokoje gimusius Mykolą, Pranciškų ir Vincentą (ko gero, du pastarieji ir yra minimi A. Bonieckio, kaip žemaičių atstovai, dalyvavę ir balsavę 1697 m. karūnaciniame Seime, kur Lenkijos karaliumi buvo išrinktas Saksonijos kurfiurstas FridrichasAugustas ^1,2) ir antroje santuokoje gimusį Anuprą. Tiesa, kartų ryšys tarp šių asmenų nėra iki galo aiškus. Turtiniai 1703 m.,1709 m., 1710 m. dokumentai, kuriuose įvairias aspektais minimi Mykolas, Pranciškus ir Vincentas,  nenurodo jų tėvo vardo¹³. Tačiau jie aiškiai byloja, kad jie visi trys tikrai buvo broliais. Kas link Anupro, tai yra žinoma, kad 1729 m. jis skolinosi pinigų išmokėti skolas paliktas jau senokai mirusio Teodoro Kaunackio .Tad   Anupro ryšys su Teodoru nėra iki galo aiškus, todėl ateityje  tyrinėtinas.

      Anupras Kaunackis  (tiksli gimimo data nežinoma, bet turėjo gimti XVII a. pab, -mirė ~1767m.) – valstybinę karjerą pradėjo Žemaičių taurininku, vėliau išsirūpino simbolines Starodubo pilies teisėjo pareigas, 1754 m. gavo valdyti Gegrėnų, o prieš pat mirtį 1766 m. - Viešvėnų seniūniją. Vieną ar kelias kadencijas žemaičių bajorų buvo renkamas Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo nariu, o prieš pat mirtį 1766 m. tapo šio teismo seniūnu ¹⁴. Dvaro dokumentai liudija, kad jis nemažai skolinosi ir bylinėjosi, įkeitinėdamas Upyną. Dėl skolų, Upynos dvaro ribų bei ginčų su jų žemių nuomininkais - smulkiais bajorais, jam jau mirus, sūnums toliau teko minti teismų slenksčius ¹⁵.

Kaunackių šeimos  archyvo 18 a. pab. dokumentų rejestras

      Buvo vedęs Janinos herbo Dominyką Antanevičiūtę (Antoniewicz), su kuria susilaukė dukters Melanijos, 1771m. Luokėje ištekėjusios už bajoro Tado Vitkevičiaus; Apolonijos, ištekėjusios už Doveikos; Mykolo, LDK kariuomenės leitenanto, Santeklių savininko, vedusio Justiną Gruzdytę; Pranciškaus, paveldėjusio Upyną ir 1775-1793 m. buvusiu Žemaičių žemės teisėju; sūnaus Andriaus, apie kurį nieko nežinoma; dukters Veronikos¹⁷ bei Nikodemo, kuris, kaip jauniausias sūnus tradiciškai pasirinko dvasininko kelią (Švėkšnos Rkb. yra išlikęs jo paveldas - bažnyčiai 1796 m. dovanotas meninę vertę turintis arnotas)¹⁶. Nikodemas Kaunackis dvasininko karjerą baigė būdamas Žemaičių vyskupystės kanauninku (1798 m.)

     Apie 1766 m. Anuprui Kaunackiui mirus, jo sūnus Pranciškus Kaunackis pasuko tėvo pėdomis (gimėapie 1743, mirė Kaunatavoje 1820 m.lapkričio mėn. 30 d.). 1767 m. gavo valdyti Gegrėnų seniūniją bei užėmė tėvo vietą Lietuvos Vyriausiajam Tribunole¹⁷. Įgijęs praktikos Vilniuje, grįžo Žemaitijon, 1775 m.-1793 m. su pertraukomis bajorų buvo renkamas svarbiausio vietos teisinio organo- Šiaulių (Žemaičių) žemės teismo teisėju. Vedė Eleonorą Narbutaitę iš senos ir garbingos Narbutų giminės, bežymėjusios herbu Trimitai (Trąby) ir  besikildinusios iš legendinio protėvio Astiko, to pačio, iš kurio kilo ir Radvilos. XVIII a. „žemaitiškos“  Narbutų šeimos, tarpe kitų dvarų, Telšių ir Šiaulių pavietuose  valdžiusios Padarbus, Šilėnus, Svirbučius, Birikus.

     Virsmo laikotarpiu, caro Rusijai okupavus Lietuvą ir ėmus čia kurti naująją vietos administraciją bei pertvarkyti senąsias luomines struktūras, kaip patyręs teisininkas, Pranciškus Kaunackis  vėl išrinktas Šiaulių apskrities bajorų maršalka ir buvo juo 1798-1800m. laikotarpiu. Tuo pačiu šeimininkavo Upynos, o vėliau - Dirvonėnų ir Kaunatavos dvare.)

     1776 m. sausio mėn. 20 d. Pranciškus Kaunackis Upynos dvarą su Besčių, Endrietiškių, Jokūbiškės ir kt. kaimais, malūnu ir  karčema už 10.400 lenkiškų auksinų pardavė Jurgiui ir Ievai Zofijai iš de Reusų, Merfeldams. 1776 m. rugpjūčio mėn. 20 d. šis sandėris buvo įregistruotas Žemaičių žemės teisme¹⁸. Dokumente Pranciškus dėsto, kad Upynos dvarą paveldėjo iš savo tėvų, o jo broliai ir seserys jau anksčiau jam perleido savo paveldėtas dalis. Atkreiptinas dėmesys, kad dvaras parduodamas su viena netikėta sąlyga: Merfeldai įpareigojami rūpintis, prižiūrėti bei remontuoti Upynos dvaro koplyčią, kurioje buvo palaidoti Pranciškaus Kaunackio tėvai ir seneliai.

     Merfeldai Upyną valdė apie 20 metų. 1795m. jie pardavė dvarą Jonui ir Teresei kng. Giedraitytei Žukauskams (Žukowski), kurie buvusios koplyčios vietoje 1807 m. Upynoje pastatė medinę bažnyčią.

     1777 m. Pranciškus Kaunackis iš karaliaus išmaros teise gavo Dirvėnų dvarą. Prijungė kraičiu žmonos Eleonoros Narbutaitės “atsineštas“ žemes. Dvaro žemėse 1802 m. pastatė medinę bažnyčią su kupolu bei nedideliais 8 balsų vargonais, medine varpine, klebonija. (1821m. bažnyčios vizitacija nurodo kitą bažnyčios pastatymo datą - 1794 m.)¹⁹. Ji tapo Raudėnų RKB filija. Aplink bažnyčią pradėjo kurtis Kaunatavos miestelis ir  dvaras. Tačiau specialaus fundušo ar žemės bažnyčiai nepaskirta. Bažnyčios išlaikymas ir kunigo gerbūvis iki pat jos uždarymo pilnai buvo Kaunatavos dvaro savininkų valioje. 1844 m. jau Eligijaus Kaunackio šeimininkavimo laikais, šalia bažnyčios veikė špitolė, išlaikoma dvaro savininkų lėšomis.

Mirė  Pranciškus Kaunackis 1820 m. lapkričio mėn. 30 d., sulaukęs garbingo 77 metų amžiaus. Jo mirties metrika byloja, kad buvo palaidotas Kaunatavos bažnyčioje po Švč.Mergelės Marijos altoriumi

     1835 m.jo našlė Eleonora Narbutaitė Kaunackienė dar buvo gyva, nes kartu su sūnumi Eligijumi, marčia Karolina bei vietos elitu dalyvavo Upynos dvarininkų Žukauskų vaiko krikštynose...
Pagal tradiciją, kaip viena iš bažnyčios fundatorių ji turėjo būti   palaidota Kaunatavoje greta savo vyro ir vaikų.

      Pranciškus ir Eleonora Kaunackiai turėjo tris istoriniuose šaltiniuose atsispindinčius vaikus: Eligijų (gimusį apie 1784, mirusį 1860 m. sausio mėn. 7 d. Mintaujoje, palaidotą Kaunatavoje); Venceslavą (Vaclovą)(gim.apie 1788- mirusį 1822 m. spalio mėn. 4 d. Janaudavos dvare, palaidotą Kaunatavoje); Rapolą (gim.apie 1789 m., mirusį 1824 m. liepos mėn. 26 d., palaidotą Kaunatavoje).

     Vidurinysis Vaclovas, buvo vedęs Teofilę Burneikaitę, kurį laiką dirbo Raseinių žemės teismo raštininku. Mirė gana jaunas. Žinių apie jo palikuonis nėra.
Jauniausias Rapolas taip pat buvo renkamas Šiaulių žemės teismo teisėju.Tėvui mirus paveldėjo Kaunatavą. Žmona - Felicijona Nagurskytė. Jų penkerių metų mirusi dukrelė Eleonora Ona 1829 m. gegužės mėn. 15 d. buvo palaidota greta tėvo Kaunatavos bažnyčioje šeimos kape.

      Daugiausiai nuveikė  vyriausias sūnus Eligijus Kaunackis. Likimas jam lėmė kitokiame laikmetyje ir naujoje santvarkoje užbaigti šios Žemaitijos teisininkų dinastijos kelią. Buvo paskutinysis Kaunatavos Kaunackis. Kaip ir tėvas, 1811 m. jis išrenkamas Šiaulių žemės teisėju, o 1826 m. - Šiaulių apskrities bajorų maršalka. Jo parašu vizuota šimtai Šiaulių apskrities bajorijos bylų ir dokumentų. Po tėvo mirties paveldėjęs Dirvonėnų, o anksti mirus broliams - Kaunatavos dvarus. Tiesa, po 1831 m. sukilimo, prie kurio, matyt, vienu ar kitu būdu jis prisidėjo, Eligijaus Kaunackio karjera buvo susvyravusi, o jo dvarai caro valdžios buvo įtraukti į konfiskuotinus. Tačiau ir postą, ir dvarus pavyko išsaugoti. 1835 m. kovo mėn.17 d. caro valdžios už tarnybą jis buvo net apdovanotas III laipsnio Šv. Stanislovo ir Vladimiro ordinais. Karjerą baigė kilniu darbu. Jis buvo vienas iš pagrindinių gimnazijos Šiauliuose kūrimo iniciatorių. Būtent Eligijaus Kaunackio parašu yra pažymėtas 1839 m. rugpjūčio 19 d. dokumentas dėl žemės sklypo skyrimo Šiauliuose gimnazijos (dab.J.Janonio vardu gimnazija) statybai.

Įdomiai susiklostė ir asmeninis jo gyvenimas. Buvo vedęs du kartus. Žinomas tik pirmosios jo žmonos vardas - Emilija. 1823 m. ji dar buvo gyva ir su vyru dalyvavo savo dukterėčios Rapolo Kaunackio dukters Onos Leonoros krikštynose. E.Kaunackio tarnybos fomuliaras liudija, kad vaikų su su ja neturėjo. Būdamas jau gana solidaus amžiaus turtingas našlys, susižavėjo savo kraštiete, kolegos Šiaulių žemės teisėjo Antano Golkevičiaus žmona Karolina, kilusia  iš Liubičiaus herbo bajorų Guževskių (Gužauskų) giminės, įvairiu metu valdžiusios Dirvėnų (Dirvonėnų), Žeimuvėnų ir kt. dvarus ir palivarkus. Tai, kad Kaunackių ir Karolinos šeimos nuo seno buvo gana artimos, liudija faktas, kad Eligijus kartu su kolegomis Šiaulių ir Telšių teisėjais dar 1823 m. Luokėje buvo liudininkais Karolinos Gužauskaitės ir Antano Golkevičiaus vestuvėse²¹, o Eligijaus motina Eleonora Kaunackienė 1826 m. rugpjūtį buvo kviečiama į Antano ir Karolinos Golkevičių dukters Liudvikos krikštynas. Jauna moteris, vyrui tarnybos reikalais būnant  Šiauliuose, atrodo nuobodžiavo, gyvendama vyrui priklausiusiame  Degučių dvare netoli Kaunatavos. Luokės ir Upynos krikšto metrikų knygos liudija ją dažnai dalyvavus aplinkinių dvarininkų vaikų krikšto apeigose ir, matyt po to rengiamuose pobūviuose. Vienose krikštynose, vykusiose 1834 m. sausio mėn., ji dalyvavo kartu su Eligijumi Kaunackiu. Užsimezgęs artimas ryšys, baigėsi Karolinos ir Antano Golkevičių skyrybomis ir nauja Karolinos santuoka. Skyrybų procedūra ir leidimas sudaryti naują santuoką gautas iš Žemaičių ir Vilniaus dvasinių konsitorijų per tiems laikams neįtikėtinai greitą vienerių metų terminą. Ir jau 1835 m. balandžio mėn.12 d. Luokės bažnyčioje Eligijus Kaunackis ir Karolina Gužauskaitė - Golkevičienė susituokė. Jiems gimė du sūnūs: 1836 m. - Apolonijus Viktoras Cezaris, 1837 m. - Eligijus Gasparas Pilypas. Jie mirė maži.

     Išėjęs į atsargą, E.Kaunackis su žmona  didesnę laiko dalį gyveno Vilniuje ir Mintaujoje. Kaunatavos dvarą valdė administratoriai, tačiau nemažai dėmesio skyrė dvarui skyrė ir jis pats. E. Kaunackio laikais  remontuoti dvaro rūmai, pastatytas malūnas prie Upynos upės, įkurtas Felicinavo palivarkas. Savininkas labai rūpinosi Girkantų ir Žemalėnų kaimo valstiečiais²³. 1843 m. jo lėšomis buvo restauruota bažnyčia, įrengti nauji 12  balsų vargonai²⁴. 1846 m. dvaro klestėjimo epogėjuje žemės su Kaunatavos dvaro centru, Felicinavos palivarku,  Žemalėnų, Padarbučių, Giriškių ir Girkantų kaimais apėmė 2200 dešimtinių žemės. Dvarui priklausė baudžiauninkai: 130 valstiečių vyrų, 127 moterys²⁸.

     Jausdamas besiartinančią mirtį ir neturėdamas  palikuonių Eligijus Kaunackis 1859 m. rugpjūčio mėn. 31 d. pardavė Kaunatavos dvarą savo gero bičiulio 1831m. sukilėlio Lyduvėnų savininko Ezechielio Stanevičiaus sūnui Jonui Liudvikui Silvestrui Stanevičiui (1823-1904)²⁵.

      Mirė Eligijus Kaunackis Mintaujoje 1860 m. sausio mėn.7 d. būdamas 76 metų. Kūnas atvežtas į Kaunatavą ir sausio mėn. 26d. palaidotas prie tėvų ir brolių.

Eligijaus Kaunackio ir žmonos Karolinos Gužauskaitės Kaunackos mirties metrikos

Jo našlė  Karolina Kaunackienė po vyro mirties apsigyveno pas dukterį Liudviką Pilsudskienę Vilniuje. Ten ir mirė būdama 58 metų 1865 m. kovo 26 d. Išrūpinusi  Vilniaus gubernatoriaus leidimą, duktė  kūną pervežė į Kaunatavą  ir  balandžio mėn. 13d. palaidojo greta vyro Kaunackių šeimos kape.

Naujieji Kaunatavos  savininkai

      Naujasis Kaunatavos savininkas Jonas Stanevičius buvo įdomi veikli asmenybė. Gimė 1823 m. Padubysio dvare Ezechielio Stanevičiaus ir Kunigundos Bilevičiūtės šeimoje, kurie po 1831m. sukilimo pralaimėjimo emigravo į Prancūziją.

      Jų sūnus Jonas  jaunystėje mokėsi inžinerijos Paryžiuje, dalyvavo 1848 m. revoliucijoje Prancūzijoje, buvo ten įstojęs net į Prancūzų svetimšalių legiono lenkų pulką. Grįžęs į tėviškę po karinės tarnybos Kaukaze, iš E.Kaunackio nusipirkęs Kaunatavą, entuziastingai su brolio Ignoto pagalba ėmėsi Kaunatavos dvaro reformų, per ketverius metus  paversdamas jį gana moderniu prekiniu ūkiu. Pastatė degtinės varyklą. Bažnyčiai skyrė 20 dešimtinių žemės.

      Prasidėjus 1863 m. sukilimui buvo išrinktas sukilėlių vyriausybės Šiaulių kariniu viršininku. Pisarskio slapyvardžiu subūrė sukilėlių būrį.Vadovavo svarbiausiems sukilėlių mūšiams  įvairiose Lietuvos vietose. Sumuštas mūšyje prie Biliūniškių ir Tryškių, emigravo į Prancūziją. Kovojant sukilėlių kariuomenėje, dvarą tvarkė ir prižiūrejo Jono Stanevičiaus brolis Ignotas Stanevičius, o vėliau dvaro administratorius Justinas Lukauskas, kurie  rėmė sukilėlius.

      Jonas Stanevičius buvo vedęs Mariją Kontautaitę, turėjo dukrą Eleną, kurios, tėvui emigravus, liko Lietuvoje, buvo tardomos ir persekiojamos. Vėliau ištremtos į Kostromos guberniją.

Mirė Jonas Stanevičius Rusijoje Jekaterinoslavo gubernijos Kamenskoje gyvenvietėje 1904 m. vasario mėn. 21 d. 1904 m. kovo 5 d. kūnas pervežtas į Lietuvą ir palaidotas Upynos kapinėse.

Nuotrauka iš Šiaulių „Aušros" muziejaus fondų.

Kaunatavos dvaras dėl caro valdžios 1866 m. buvo konfiskuotas ir atiduotas policijos priežiūrai. Paskirtas administratorius. Kol bus apskaičiuotos žemės, padarytas jo įvertinimas, surinktos kreditorių pretenzijos ir išmokėtos skolos, dvaras buvo nuomojamas dalimis  pagal trumpalaikes sutartis.

1866 - 1871 m. valstiečiams išdalinta 899 dešimtinių dvaro žemės²⁸. 1867m. Pervainių kaime buvo įkurdinti rusų kolonistai. Į sunkią padėtį pateko Kaunatavos bažnyčia, netekusi savo rėmėjų ir išlaikytojų. Apie 1871m. buvo baigtas dvaro įvertinimas.

Ištrauka iš dvaro plano.

Dvaras, kurį tuomet sudarė  Kaunatavos ir Felicinavos palivarkai, Pakalniškių, Dubinių ir Giriškių kaimai, o žemės apėmusios 1003,35 dešimtinės buvo įvertintos 19.997 rublių suma. 1871 m. lapkričio mėn. 6 d. centriniuose Rusijos laikraščiuose („Senatskije viedomosti“) buvo  paskelbtos  varžytinės. Kaunatavą  nusipirko štabskapitonas Eduardas Minkeldė iš S.Peterburgo²⁶.

1874 m. uždaroma Kaunatavos bažnyčia, o apie 1894 m. jos pastatas nugriaunamas. Dvaras pereina kitiems savininkams. Pamažu sunyksta ir dvaro rūmai²⁷.Prieš kokį 20-metų Kaunatavos dvarelio pastatas dar stovėjo.Ten veikė mokykla.Dabar toje vietoje- tuščias laukas.

Kaunatavos dvarelis XX a .aštuntame dešimtmetyje, iš Vilijos Jocienės šeimos archyvo.

 Šaltiniai ir literatūra

1. A.Boniecki „Herbarz polski , 1908, W-wa, T.12.l.28       S.Uruski.Rodzina. Herbarz szlachty polskiej,W-wa, 1910,T.VII,l.353
2.  J.P. Dworzecki-Bohdanowicz.Herbarz litewski,~1834, rankraštis- LVIA,F.391,Ap.9,B.2782
3.   Nowy Boniecki. Herbarz polski. Edycja dr.M.J.Minakowskiego(elektroninė versija)
4. Lietuvos valstybės istorijos archyvas-toliau-LVIA, F.789 (Revizijos Komisija),Ap.1,B.479,l.85-88.
     LVIA,F.515,Ap.15,B.468,L.146, 1816 m.
     LVIA,F.708,Ap.2,B.2157,L.211v-212, 1834 m.
5. LVIA,F.391(Vilniaus ir Kauno gubernijų bajorų deputacijos ir bajorvedžiai),Ap.6,B.11, 1799m.-
   Kownackie.
6. LVIA,F.669 (Žemaičių vyskupystės konsistorija),Ap.2,B.227,B.230, B.231,281-1821m.-1850m.   Kaunatavos Rkb. vizitacijos.
7. Lietuvos Mokslų Akademijos Bibliotekos Rankrasčių skyrius toliau- MAB RS,F.35(Kaunatavos dvaro archyvas),B.11, L.3.
8. Ten pat, l.44
9. Ten pat, B.11, L.70; B.16,l.73;  B.11, L.62.
10. Ten pat,B.31,L.16; B.41,L.11
11. L.Jucevičius.Mokyti žemaičiai, V, 1975,L.81
12. MAB RS, F.35,B.31.
13 .Ten pat,B.31,L.50
14. Ten pat, B.31,L.16.
15. Ten pat,B.57,l.7; B.41,L.1-3
16. Ten pat, B.57,L.3.
     Vilniaus Dailės kademija, Sandra Stonytė. Švėkšnos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios liturginės tekstilės  rinkinys: atvejo studija,Vilnius, 2014.
17. Ten pat, B.57,L.1-15.
18. LVIA,F.1282 (Dokumentų kolekcija),Ap.1,B.11040, L.10-17.
19. LVIA,F.669,Ap.2,B.227,L.481-482.
20. LVIA,F,1475(Kaunatavos Rk.bažnyčios archyvas).B.6,L.66.
21. LVIA,F.1474 (Luokės Rkb.archyvas) Ap.1,B.18,L.49.-Antano Golkevičiaus ir Karolinos Gužauskaitės
     santuokos metrika, 1823 m.
     F.1485(Upynos Rk.bažnyčios archyvas)Ap.1,B.,Ap.1,B.5, 1835m.įrašas 36.
22. J. Sklodowski.Cmętarze Žmudzi, 2013,Min.Kult.i dziedzictwa narodowej,L...
23. Polski slownik geograficzny i innych krajow slowianskich,W-wa,1886, T.IV, l.521.
24. LVIA,F.669,Ap.2, B.231, l.16-17.
25. LVIA,F,525(Valstybės turtų valdyba),Ap.6,B.213, L.329v.
26.LVIA,F.526(Vilniaus ir Kauno gubernijų Valstybinė braižykla),Ap.8, Byla 7359; F.525,Ap.6,B.213-Kaunatavos dvaro konfiskacijos ir valdymo dokumentai.(1868-1874m.)
27. LVIA, F.526,Ap.8,B.2087-1901m.Kaunatavos planas.
28.LVIA,F.525,Ap.1,B.915-dvaro konfiskacijos ir tvarkymo medžiaga, 1846-1868m.