Spausdinti
Aprašymas: | Atnaujinta: 2015 vasario 14 | Parašyta 2015 vasario 14 | Peržiūros: 12476

Sigita GASPARAVIČIENĖ, 2008m.

1. Ankstyviausias istorijos periodas.

 

pastatasArnionys (Orniany) - vietovė ir dvaras Molėtų rajone prie iš Arino ežero ištekančio Arinos (Ornianka) upelio, prie kelio iš Pabradės į Molėtus. Įsikūręs tarsi savotiškame pusiasalyje, apsuptame Arino, Pravalo ir Spenglo ežerų.
LDK Žygimantas Kęstutaitis 1430-1440 m. raštais ponui Narbutui padovanojo du žmones Arnionį ir Kaltinaitį. Tai siejama su Arnionių gyvenvietės pradžia.
O Xa. - XIIIa. šios žemės įėjo į rytų baltų teritoriją, vadinamą Nalšia, valdomą legendinio Dausprungo palikuonių. XIII a. Nalšios kunigaikštystė buvo viena iš pagrindinių žemių, kurią kartu su Deltuva, Sėla, Dainava, Semba bei kitomis dalinėmis kunigaikštystėmis Mindaugas apjungė į Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę.

XIII a. Nalšios kunigaikštis Traidenis, kurio sostinė buvo Kernavėje, atstovavo Mindaugui priešišką giminę. Po jo valdė kunigaikštis Daumantas (1240-1299), 1263m. išstumtas iš Nalšios Mindaugo sūnaus Vaišelgos ir žento Švarno. 1298 m. Nalšia galutinai buvo prijungta prie Lietuvos didžiosios kunigaikštystės. Daumanto brolių Svolkenio, Sirpučio ir Boržos palikuoniai ir iš jų kilę Lietuvos didikai ir bajorai XIVa.- XVIa. iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių buvo gavę valdyti žemes buvusioje Nalšios kunigaikštystėje. Tai Narbutai, Radvilai, Astikai.

1498 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Arnionyse fundavo bažnyčią, kas rodo, kad tuomet tai buvo valdovo žemės. Vėliau ji tapo Joniškio bažnyčios filija. Arnionyse kelis šimtus metų veikė ir Mikalojaus Radvilos Rudojo ar kurio nors Šveikausko funduota ir nežinia kada nugriauta protestantų bažnyčia. Nuo XVa. pro Arnionis ėjo svarbus kelias iš Vilniaus į Molėtus ir Daugpilį. Tačiau visa ši teritorija ilgai liko menkai apgyvendinta ir, kaip rašo dar 1410 m. pro šias vietas keliavęs prancūzas Žiliberas de Lanua, aplink driekėsi gūdžios neįžengiamos girios, ežerai ir pelkės.

1515-12-12 Didžiojo Seimo Vilniuje metu LDK Žygimantas Senasis dovanojo Mikalojui Radvilai, Mikalojaus sūnui Arino ežerą ir dvi valstiečių sodybas su teise gaudyti žuvį.1596 m. jo dukra Ona Radvilaitė Kiškienė - Sadkauskienė dovanojo šias žemes jėzuitams(13). XVI a. pradžioje Pabradės ir Arnionių dvarus valdė Andrius ir Jurgis Nasilovskiai. 1528-06-18 jie pardavė Arnionis Jurgiui Radvilai, vėliau šias žemes turėjo Mikalojus Radvila Rudasis - Barboros Radvilaitės brolis. 1582-08-08 Mikalojus Radvila Rudasis Arnionis pardavė Kasparui Šveikauskiui. Tais pat metais jo broliui Jonui Šveikauskui atiteko Pabradės dvaras. Nuo 1592 iki pat 1755 m. vyko Arnionių dvaro savininkų ginčai su jėzuitais dėl teisės gaudyti žuvį Arino ežere ir eksploatuoti tvenkinį bei pralaidas, kurie pagal 1596 m. Onos Radvilaitės Sadkauskienės fundaciją turėjo priklausyti jos jėzuitams dovanotam Nemenčinės dvarui. Kaip rodo jėzuitų dokumentai, tvenkiniai ir užtvankos šalia Arino ežero ir Arinos upelio buvo intensyviai naudojami ir nuolat modernizuojami jau nuo XVII a. pradžios. Gi Arnionių dvaro žemės buvo išsidėstę abipus Arino ežero, per jas tekėjo Arinos upelis. Vandens telkiniai buvo vienas iš svarbiausių veiksnių Arnionių dvaro sodybai kurti. Vandens reikėjo žemės ūkiui, malūnams, plytinėms, kitiems dvaro ūkiniams ir gamybos įrenginiams. Kaip rodo XVII a. Arnionių dvaro savininkų ir jėzuitų teismų dokumentai, Arnionių ežeras bei upelio užtvanka su pralaidomis buvo naudojami abiejų besiginčijančių pusių iki pat XVIII a.pabaigos (13).

XVII a. vid. šį dvarą iš Šveikauskų pirko Aleksandras ir Regina Kelpšaitė Kačinskiai. Mirus Aleksandrui Kačinskiui, Arnionių dvarą valdė jų sūnus Ukmergės teismo teisėjas Mykolas Kačinskis (15). Jis bandė rasti bendrą kalbą su jėzuitais, rėmė jų įkurtą Joniškio bažnyčią.
Ir Šveikauskai, ir Kačinskiai plėtojo tvenkinių ūkį ir žvejybą ir nuolat su permaininga sėkme bylinėjosi su jėzuitais. 1726 m. Mykolas Kačinskis Arnionių dvarą už 30 tūkstančių talerių pardavė Vilniaus žemės teisėjui Jonui Mykolui Špirkai. Jam mirus, našlė Marijona Morozaitė Špirkienė ištekėjo už Vilniaus stovyklininko Vladislovo Petrusevičiaus. Jau XVII a. pabaigoje dvare buvo du malūnai: vienas nedidelis dvaro sodyboje prie Arinos upelio, kitas - Spenglo ežero gale prie Spenglos upelio(17). 1773 m. Arnionis valdė M.Petrusevičienės sūnus Grybėnų seniūnas Antanas Špirka. Jo valdymo laikotarpio dvaro ribas šaltinai pateikia taip: „nuo Arino ežero iki Neprelio arba Dušeprio ežero, Nikajos upeliu kylant į šilą už Nikajos upės, šalia Neprelio ir Arino ežerų, vienu šonu į kelią iš Joniškio į Vilnių, kitu - į Nikajos ežerą, dar kitu - siekiantį pylimėlius Arnionių girioje.“

Kai kurių istoriniuose šaltiniuose minimų vietovių jau neberandame dabartiniuose žemėlapiuose. Arnionių dvarui tuo metu be dvaro sodybos priklausė Skardžių palivarkas su viena sodyba, Mažieji Arnionys su septyniomis, Didieji Arnionys su 16 sodybų, Medeikių kaimas su 4 sodybomis, Girų kaimas su septyniomis, Labeišiškės su dviem ir Vidugiriai su trimis valstiečių sodybomis, 368 valstiečiai baudžiauninkai (18). Tai buvo vidutinio dydžio Vilniaus pavieto dvaras. Mykolas Špirka, teismuose atgavęs teisę į tvenkinius, melioravo lankas prie kelio į Daugpilį, šalia senosios Arinos upelio vagos iškasė naują ir nuvedė jį į ežerą, pastatė naują užtvanką.

Arnionių, iki tol, matyt, buvusiu tik nedideliu dvareliu, suklestėjimas siejamas su Baibuzos herbo Kostrovickiais, įsikūrusiais čia XVIII a. aštuntame dešimtmetyje, kai Grybėnų seniūnas Mykolas Kostrovickis dvarą pirko iš M. Špirkos, o iš Joniškio jėzuitų jis išsinuomojo Bebruso ir Stirnių dvarus su 28 užusieniais ir 80 valstiečių sodybų. O 1792 m. iš vyskupo I. Masalskio pirkęs gretimas Pabradės palivarko bei uždaryto jėzuitų ordino iki tol jo nuomotas Joniškio žemės valdas, ežerus, miškus ir kaimus, jis sukūrė didžiulę Arnionių latifundiją, kurios centru - rezidencija tapo naujai pastatyti dvaro rūmai Arnionyse.

Mykolas Kostrovickis buvo vedęs du kartus. Su pirmąja žmona Pranciška Chrapovickytė turėjo sūnų Kajetoną, su antrąja Klotilda Jielskyte - Adomą. Mykolas Kostrovickis buvo renkamas Vilniaus pavieto pakamore (žemės ribų teisėju). Tuo metu tai buvo labai svarbios ir įtakingos pareigos, reikalavusios tolerancijos, teisės išmanymo.


2. Dvaro rūmų projekto autoriaus klausimas.

Prof. A. Budreikos, S. Lorenc‘as straipsniuose ir kitoje populiarioje literatūroje apie architektą L.Stuoką Gucevičių rašoma, kad Arnionių dvaro rūmai bei kiti pastatai - svirnas, arklidės buvo pastatyti pagal jo projektą pačioje XVIII a. pabaigoje ar net 1800 m.

L. Stuokai priskiriamų pastatų, ypač statytų provincijoje, identifikavimas vis dar tęsiasi. Kai kurių dvarų rūmų autorystę bandyta nustatyti pagal architekto kūrybai būdingą architektūrinę stilistiką, užuominas istoriniuose šaltiniuose, amžininkų atsiminimus, lenkų leidinių duomenis. Tačiau iki šiol nėra patikimai ir dokumentuotai identifikuotas beveik nė vienas jam priskiriamas provincijoje statytų dvaro rūmų projektas. Tad, L. Gucevičiaus vaidmens Lietuvos architektūroje negalima suabsoliutinti. Labiau priimtina versija, kad Arnionių dvaro rūmų autoriumi galėjo būti Martynas Knakfusas (beje, XVIII a.pabaigoje - XIX a. pradžioje daug statęs įvairiose Lietuvos dalyse turtingiems dvarininkams) ar kuris nors Vilniaus architektūros mokyklos auklėtinis.

dvarasArnionių dvaro sodybos pastatų stilistika ir proporcijos, o taip pat dvaro sodybos griežtai klasicistinis planas turi nemažai panašumų su L. Stuokos Gucevičiaus projektuotų Verkių dvaro rūmų architektūra.
Čiobiškio dvaro rūmų statytų 1794 m. Juozapo Chrizostomo Pilsudskio, proporcijos ir architektūrinės detalės taipogi artimos tam, ką matome 1848 m. Arnionių dvaro rūmų piešinyje. Tačiau šie bruožai yra būdingi net vien tik L. Stuokai Gucevičiui , bet aplamai visam Lietuvos ankstyvajam klasicizmui, o taip pat ir Vilniaus meno mokyklos architektų M. Šulco, M. Knakfuso, K. Šildhauzo, L. Bortkevičiaus, A. Kosakausko kūrybai.

 

Tačiau tai, kad projekto autorius nėra nustatytas, nė kiek nemenkina Arnionių dvaro rūmų istorinės architektūrinės vertės.

Arnionių dvaro rūmų projekto autorystės klausimą padėtų išspęsti Kostrovickių šeimos archyvo dokumentai. Arnionių dvaro archyvas XX a. pradžioje buvo patekęs į Vilniaus mokslo mylėtojų draugiją, iš ten - į valstybės istorijos archyvą. Šiuo metu ten yra tik jo nedidelė dalis, daugiausiai - dokumentai, liečiantys XIX a. Tačiau mums aktuali XVIII a. pabaigos – XIXa. pradžios medžiaga, deja, yra dingusi ir iki šiol nerasta. Todėl L.Stuokos Gucevičiaus santykis su Arnionių dvaro ansamblio projektu iki šiol tebelieka atviras.


3. Dvaro sodybos ir rūmų architektūra.

 

Arnionių dvaro sodybos trobesiai sustatyti aplink taisyklingos formos kiemą. Sodybos plano sandara būdinga daugeliui klasicizmo epochos dvarų. Ansamblio teritorija, kaip rodo Arnionių dvaro archyve išlikusi 1848 m. A. Dmochovskio litografija, tvoromis buvo suskaidyta į atskiras zonas.

situacijaTuo metu Lietuvos dvarininkų skonį ir poreikius labiausiai atitiko vienaaukščiai ar dviaukščiai rūmai su mezoninu ir aukštu cokoliu, būtent tokius dažniausiai šiuo laikotarpiu jie ir statydavo. Planas stačiakampis, išilginis koridorius viename gale, keturi įėjimai įrengti fasadų ašyse. Simetriškas pagrindiniam portikas priešingoje pastato pusėje ankstyvajame klasicizme buvo statomas gana retai. Tokį rūmų tipą, kuriam priskirtume ir Kostrovickių rezidenciją Arnionyse, išplėtojo architektas Karlas Spampanis (1740-1783), į Lietuvą iš Italijos atvykęs apie 1770m.
Populiarus Lietuvoje buvo ir Arnionių dvaro rūmuose realizuotas dorėninis šešių kolonų portikas su plačiu antablementu ir aukštais trikampiais frontonais.

Arnionių dvaro sodybos situacija.
1-rūmai, 2-svirnas, 3-žirgynas, 4-sargo namelis 5-kalvė, 6- namas , 7 – vartai (16)

Portikas-viena būdingiausių klasicizmo architektūros konstrukcijų, turėjo ne tik estetinę -reprezentacinę (jo frontone buvo įtaisomi dvaro savininkų herbo bareljefai ar rūmų statybos metai), bet ir praktinę reikšmę: ne tik išryškino pagrindinį įėjimą, bet saugojo jį nuo kritulių.

arnionysNamą, pastogę juosė dorėninis antablementas su dantytu frizu su triglifais ir metopomis (neišliko),o karnizą - stambūs modiljonai. Abipus portiko sienose vienodais protarpiais buvo išdėstyti aukšti smulkiai sudalinti langai, kampinėse plokštumose - negilios nišos. Sprendžiant iš vėlesnio laikotarpio duomenų, pastato centre buvo salė iš sodo pusės, su paauksuotomis kolonomis, o nuo jos į kairę ir į dešinę- salonai su reprezentaciniais kambariais, išdėstyti anfiladine tvarka, o taip pat miegamieji, vaikų, svečių, biliardo kambariai, kabinetas arba raštinė.

 

fasadasSvarbiu ankstyvojo klasicizmo rūmų interjero elementu būdavo krosnys iš juodų ir glazūruotų bei terakotinių koklių su įvairiaraščiais frizais. Židiniai dažnai buvo mūrijami iš plytų, bet apdedami marmurinėmis plokštėmis. Lubos, ypač reprezentaciniuose kambariuose - salėje, valgomajame, daromos iš medžio, dažnai iš ąžuolo, su karnizais, puošiamos tam laikotarpiui būdingomis įvairių formų rozetėmis, gėlių, juostų, ąžuolo lapo ornamentais. Sienų dekoras būdavo įvairiaspalvis, jas dažydavo geltonais, rožiniais, melsvais, smėlio, žaliais, oranžiniais atspalviais. Kartais sienas dengdavo tapetais, šilku, dažyta drobe. Salių grindis puošė inkrustuotas įvairių medžių rūšių parketas. Baldus dengė apmušalai su išaustais gėlių vainikais, ornamentais, žvaigždėmis, herbais. Prisiminus, kad Arnionių dvaras buvo turtingais miškais, o be to, ir pačiame dvare veikė lentpjūvė, tad patalpų grindys turėjo būti solidžios, gero parketo ar iš lentų plokščių.

dvarasKostrovickių rezidencijos Arnionyse vaizdas nebūtų išsamus, jei neaptartume dviejų kartu su rūmais statytų oficinų. Klasicistines formas viena jų išlaikė iki mūsų dienų (viena jų prieš kelis metus sudegė ir sugriuvo). Oficinos stovėjo viena prieš kitą abipus kiemo, statmenai rūmams. Abi buvo mūrytos iš akmenų, akmens skaldos, plytų, baltai tinkuotos. Vienoje jų buvo dvaro svirnas, kitoje - arklidės ir karietinė su sandėliu. Jų fasadams būdinga visiška simetrija. Keliolikos masyvių dorėninio orderio, tokių, kaip rūmų, kolonų eilė, tęsėsi per visą pastatų ilgį, viršų puošė platus antablementas, užsibaigiantis karnizu. Originaliomis galime laikyti ir oficinų detales - išraiškingą dvylikos kolonų kolonadą, antablementą, taip pat harmoningą šių statinių santykį su rūmais. Toks glaudus pagrindinių sodybos pastatų ryšys unikalus Lietuvoje.

 

Arnionių dvaro rūmų ansamblis. Kiemo statiniai. 1848m.F.Oziemblovskio litografija pagal V.Dmochovskio piešinį.
Iš Vilniaus mokslo mylėtojų draugijos Arnionių dvaro dokumentų.
Buv.dvaro svirnas ir arklidės 1938 m.

4. Dvaro ūkio smukimas 1859-1930 m.

 Mykolas Kostrovickis mirė 1821 m. Prieš tai ilgai sirgo, daug laiko praleisdamas Vakarų Europos kurortuose.

Arnionis su kaimais ir miškais bei Pabradės, Joniškio, Ivoniškių, Stirnių ir kitais palivarkais bei dvarelį Vilniuje prie Žaliojo tilto paveldėjo jo sūnūs Dysnos karužai Kajetonas ir Adomas Kostrovickiai. Kajetonas mirė 1837 m. Arnionis palikdamas sūnums Aleksandrui ir Mykolui. Abu jie buvo aktyvūs 1831m. sukilimo dalyviai, tardomi, bet suėmimo išvengė. Adomas Kostrovickis vėliau visai nusišalino nuo Arnionių valdymo ir daugiau rūpinosi Doroškovičių dvaru. Jo vaikai po 1863 m. sukilimo buvo ištemti, sūnus Mykolas dar anksčiau pasitraukė į užsienį. Gyveno Sankt.Peterburge, Vienoje, Romoje, Šveicarijoje. G. Apolinero kūrybos ir biografijos tyrinėtojai vis dar tebenarplioja versiją, kad viena iš jo dukterų galėjo būti įžymaus prancūzų poeto Gijomo Apolinaro (Guillaume Apollinaire), kurio tikroji pavardė Kostrovickis, motina. Yra tiksliai žinoma, kad žymusis poetas buvo nesantuokinis Angelikos Kostrovickos sūnus, gimęs Romoje 1880m., o pačios Angelikos tėvas buvo Mykolas Kostrovickis iš Lietuvos.

apolinar

schema

Brolių Kostrovickų šeimininkavimo laikotarpiu Arnionių dvarui priklausė dalis Pabradės miestelio ir Vladislavovo, Uždvario, Mikulino, Matakiemių, Pabradės (prie Žeimenos), Baranovo palivarkai ir kaimai - Arnionys, Spenglas, Užusieniai, Skardžiai, Grybėnai, Pavandenė, Novosiolkos, Medeikiai, Vidugiris, Giriniai, Ažupravalis, Giraitė, Padubingė, kelios sodybos Pabradėje, Mečiankoje, Trakinėje, Trabučiuose, ir kt. Per dvaro žemes tekėjo sielių plukdymui tinkamos Žeimenos ir Dubingos upės. Dvarui priklausė net 32 ežerai, didžiausi: Arinas, Spengla, Žiaugedas, Laumena, Elniaragis, Ešerinis, Rėdžia, Vyriogala, Lydekis, Karosiukas ir kt. bei didžiuliai spygliuočių miškai, kuriuose buvo intensyviai medžiojama, o miškas kertamas ir upėmis plukdomas į Vilnių. Tam tikslu miškuose buvo kuriami ir kaimai (rusiškai - uroczyszcze). Centrinio Arnionių dvaro žemės apėmė 399 dešimtinių (į šį skaičių neįeina kitų visam Kostrovickių dvarų masyvui priklausančių palivarkų, dvarelių ir kaimų žemės).

Dvaro sodyboje stovėjo net 20 pastatų. Netoli rūmų driekėsi didelis sodas, kuriame augo apie 500 vaismedžių. Jis buvo nuomojamas už 100 rublių į metus. Kelios karčemos, viena prie kelio iš Vilniaus į Pabradę mūrinė. Kitos Trakinėje bei Padubingėje - medinės.
Dvaro teritorijoje veikė vandens malūnas ir kitas jaučiais sukamas malūnas dvaro reikmėms. Prie malūno buvo lentpjūvė, o taip pat medinis senas bravoras, veikiantis tris dienas per savaitę. Išvaroma iki 1000 kibirų degtinės per metus, kuri buvo parduodama dvaro karčemose Pabradėje, Šakališkėje, Padubingyje bei Trakinėje, pajamos iš to sudarė ženklią dvarininkų piniginių įplaukų dalį.

Buvo kultivuojama 9-laukė žemdirbystė, daug žemių nuomojo bajorai. Dvaro ūkio pagrindas - valstiečių lažinis darbas.
Dvaro teritorija buvo gana lygi, žemė vidutinės kokybės - juodžemis maišytas su priemoliu.
Dvaro tvenkinys, šalia kurio stovėjo lentpjūvė ir malūnas, buvo žuvingas. Iš jo nuomos savininkai gaudavo net 250 sidabro rublių pajamų į metus.

Nežinia, kokie likimo vingiai sumenkino dvaro ekonomiką. Iki 1859m. dvarą per statytinius ekonomus, valdė Aleksandras Kostrovickis, visą energiją ir lėšas nukreipęs į žmonos Onos Hornovskos kraitinio Riešės dvaro ūkio vystymą.

1858 m. rugsėjo 13d. Arnionis pirko Trakų Vokės savininkas Jonas Vytautas Emanuelis Juozapas Tiškevičius (1831-1892). Tačiau prasidėjęs 1863 m. sukilimas ir po jo sekusios represijos, žemių sekvestrai, dar labiau nusmukdė Arnionių dvaro ūkį. 1865 m. Arnionis perėmė valstybės iždas. Nustatytam metinių baudų išieškojimui buvo paskirtas ankstesnis dvaro ekonomas Julijonas Godlevskis Apgyvendinta žandarų komanda. Valdininkai pamažu eikvojo dvaro turtą, pardavinėjo gyvulius. 1864 m.neatsargiai uždegus krosnį dvaro sodininkui, kilo gaisras, sudegė oranžerija su 300 ananasų medelių, malūnas ir lentpjūvė.

tiskeviciai
Ilgainiui J.V.Tiškevičiui pavyko susigrąžinti ir Trakų Vokės, ir Arnionių dvarus. Amžininkų atsiminimuose (I.Korwin -Milevskis) rašoma, kad tai daugiau jo jaunos žmonos garsios to meto Vilniaus gražuolės Izabelės Tiškevičienės nuopelnas. Tuo metu, kai visi Lietuvos didikai ir bajorai, išgąsdinti Vilniaus generalgubernatoriaus M.Muravjovo politikos Lietuvoje, atvirai ignoravo į Lietuvą atsiųstus rusų valdininkus ir vengė dalyvauti Vilniaus visuomeniniame gyvenime ir salonuose, I.Tiškevičienė, matyt, apsukraus vyro paraginta, susidraugavo į M.Muravjovo vietą paskirto liberalesnių pažiūrų Vilniaus gubernatoriaus I.Potapovo žmona Jekaterina, kilusia iš kunigaikščių Obolenskių giminės.
Aktyviai prisidėjo prie gubernatorienės pradėtos labdaros veiklos, lankydavosi rusių ponių organizuojamuose vakarėliuose ir nusipelnė net pačio gubernatoriaus palankumo. Todėl vyrui buvo grąžinti beveik visi sekvestruoti dvarai ir net patvirtintas grafo titulas.

Arnionys buvo atiduoti nuomai, nemažai dvaro žemių išparduota. Pačioje XIX a. pabaigoje vienas iš dvaro nuomininkų Girdvainis pradėjo čia vystyti žuvininkystę, išplėstas didžiulis tvenkinių ūkis, veikęs čia net ir po II pasaulinio karo.1903 m. mirus Jonui Juozapui Tiškevičiui, Arnionis paveldėjo žmona Elžbieta ir keturi vaikai, kiekvienas po 1/7 dalį.(7).


5. Bandymas prikelti dvarą naujam gyvenimui.

 Naujas dvaro istorijos etapas sietinas su 1930m., kai Arnionių dvarą šeima atiduoda jaunesniajam sūnui Mykolui Zigmantui (1903-1974) po to, kai jis prieš šeimos valią vedė ilgametę savo draugę Vilniaus ir Varšuvos operečių ir kabareto žvaigždę, dainininkę ir poetę Hanką Ordonuvną ( tikroji pavardė Marija Ana Petrušynska).


Jaunėliui sūnui šeima nutarė atiduoti ganėtinai apleistą Arnionių dvarą, tačiau nušalinti nuo kitų Tiškevičių dvarų ir turtų paveldėjimo. Atvykęs į Arnionis, rūmus rado šaltus ir nugyventus, nebuvo net grindų, o ąžuolinės lubos buvo išlikę tik buvusiame valgomajame. Dvarą, kaip būsimą šeimos lizdą jis pradėjo tvarkyti jau 1930 m. Dvarų metraštininkas R. Aftanazis savo studijoje (1) rašo, kad į pagalbą M. Tiškevičius pasikvietė architektą Leopolda Dygatą. Kas buvo šis architektas? Wikipedijos duomenimis – tai Paryžiaus Dailiųjų menų aukštosios mokyklos auklėtinis, Lenkijos architektų sąjungos valdybos narys. Gimė 1866 m. Tuo metu tai buvo žinomas moderniosios architektūros atstovas, bet ne restauratorius. Pagal jo projektą tuo metu Varšuvoje buvo statomas Vertybinių popierių įstaigos pastatas Sanguškų gatvėje, Lenkijos radijo Rašime rūmai, jis dalyvavo ir Belvederio – Lazienkų rajono projektavime.

Koks L.Dygato indėlis Arnionių rūmų restauracijoje, Lietuvos archyvuose žinių nėra. Didesnė tikimybė, kad patarimai buvo žodiniai, o jei ir buvo daromi projektų eskizai, tai jie liko Varšuvoje Politechnikos Instituto archyviniuose fonduose ar pas architekto palikuonis.

1931 m. pavasarį po vestuvių M. Tiškevičius čia atsivežė savo žmoną. Skirtingai nuo Vilniaus aristokratų, paprasti Arnionių gyventojai jaunavedžių porą priėmė ir pasveikino labai širdingai.

Dvaro rūmų tvarkymo darbai pamažu vyko iki II pasaulinio karo pradžios. Tiškevičiai čia mėgo leisti vasaras. Dvarą ir jo puikias apylinkes prieškariu labai pamilo ir Hankos Ordonuvnos bičiulis žymus lenkų poetas ir dramaturgas Konstantinas Ildefonsas Galčynskis (1905-1953), dažnai buvodavęs čia su šeima ir sukūręs čia ne vieną savo poezijos posmą.

žemėlapis  

kiemas

  sonas
Arnionys. Dvaras ir kaimas 1934m. žemėlapyje.   Rūmų fasadai, 1938m.

6. Sovietinis laikotarpis

 1940m. savininkai iš Arnionių pasitraukė. Abu jie mirė užsienyje. O Arnionių dvarą sovietų valdžia nacionalizavo ir bandė jame atidaryti žemės ūkio mokyklą. Ta proga buvo inventorizuoti visi 32 Arnionių dvaro pastatai, dabar liudijantys, kad buvo prarasta per 50 sovietmečio metų. Šiuo metu buv. dvaro sodybos teritorijoje -10 įvairios būklės pastatų.

genplanas

Rūmai smarkiai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Pokario metais čia veikė paštas, mokykla  kitos įstaigos. Tvenkiniuose vystoma žuvininkystė. Arnionių Žuvininkystės ūkis buvo vienas didžiausių Lietuvoje.

Apie 1953 m. po gaisro rūmuose Maskvos projektavimo organizacija „Gidrorybprojekt“ sudarė rūmų rekonstrukcijos projektą. Pakeistas planas, neatkurti galinių fasadų laiptai. Antablementas juosęs pastatą išliko tik mezonine.

Arnionių situacija 1990m..Genplanas
1-rūmai, 2-arklidės, 3- namas, 4-kalvė, 5- kumetynas, 6- oranžerija,7- namas, 8- svirnas, 9- daboklė, 10- vartų stulpai.

 

 

Šaltiniai ir literatūra

1.R.Aftanazy. Dzieje Dwory i rezydencje ..., t.2, l.
2.Polski slownik geograficzny, W-wa,1888-1890 //str.Orniany, Podbrodzie
3.Kun.T.Kasabula. Ignacy Massalski, biskup wilenski, Lublin, 1988, l.595-603
2.A.Boniecki.Herbarz.Wersja elektronyczna, str.Kostrowiccy.
3.Arnionių dvaro archyvas , LVIA, F.1135,Ap. 20, B.365, 366-389.
4.LVIA, F.515, Ap.15,B.590, 1864-1865m.Arnionių dvaro dokumentai
5.LVIA.F.394,Ap.8, Arnionių dvaro 1847 m. inventorius
6.Polski slownik biograficzny, str apie Kostrovickius, Hanką Ordonuwną,K.Galčynskį
7.CVA, F.130,Ap.1,B.15195-dvaro hipoteka.
8.CVA, F.R -743, Ap.2,B.5389, 1942 m.
9.CVA, F.392, Ap.6,B.62, l.232,1940m.
10.LVIA, F.SA,B.4069, L.10, 1790m. Arnionių dvaro „padūmės“ mokesčiai
11.Ten pat, F.11 (Vilniaus žemės teismas), Ap.1,B.168, L.35, 1789m.
12.LVIA, F.391,Ap.1,B.991,l.129-134; F.391, Ap.10,B.199- Kostrovickių bajorystės išvados.
13.LVIA, Jėzuitų fondų dokumentų, saugomų Rusijos senųjų aktų archyve, mikrofilmai . L.Žilevičiaus kolekcija. F.3B, Rulonas A7, l.1-159-jėzuitų Joniškio ir Nemenčinės dvarų medžiaga 1592-1773m.
14.LVIA, F.SA,B.4890,L. 136-Pabradės palivarko pirkimo aktas, 1792m..
15.LVIA, F.525,Ap.8,B.1034, 1773m. Joniškio inventorius.
16.Lietuvos architektūros istorija, T.II,1994, L.357-359
17.LVIA, F.SA, B.3242, l.6, 1777m.-Vilniaus vaivadijos malūnų sąrašas
18. LVIA, F.11,Aprašas 1, Byla 674, l.37v- Vilniaus vaivadijos „dūmų“ sąrašas, 1775m.